penktadienis, sausio 13, 2017

negacija, tepama ignacija






negaliu neiti linija.
veiksmas ir dialogas.



ji rašė laiškus, ant kurių gulėjo ir kuriais vaikščiojo, tepė juos ignacija, atktyvino liūdesio mechanizmo taškus laiškų paklodėje. bandė suteikti kontūrą tam, kas savaime jo neturi. grynas neakivaizdžios gyvenimo patirties momentas yra vandenyje, o akys jokiame taške, rūke.

ji klajoja likimo vienoje vietoje būdu, klajoja po nesibaigiantį nevykimą. realaus ir nerealaus neatskiriamumas - lyrizmas kaip kitas realizmas. žodžius sumaišius su tyla kampuose į didį nieką galima nuplaukti.





sekmadienis, rugsėjo 18, 2016

traškančiai byrantis lapas



sezoniško kintamumo šauksmas taip lėtai stingsta



labai lėtai 

vietovės, kurias kvėpuoju, ir
penkios minutės vėjui pasidavusios rankos monologo

paverčia balsus snaudžiančiais miškais

dienos tik rūkas ir vijokliai







trečiadienis, kovo 02, 2016

Pojūčių briaunos / laiko konspektas




Neapnuogintos ambicijos mus paverčia gėlių puokštėmis, 
Ežerai, susitelkiantys prie akių, atgaivina kvapus,
Balsai lieka užmaršies mazguose. 

Priešais trys kibirai žodžių, prilietus vieną iš jų, rankos pakvimpa dobilais, 
Tai vienas iš trijų buvimų, kuris prasidėdavo kava. 
Mazgų siūlai įplyšta, tačiau vos girdimas tu nebepavirs kulminacija.
Vėl suveržiu juos.

Nugaromis atsisukusiuose trykšta žvilgsniai be mūsų žinios, 
Delnas ant peties tvirtina, kad pokyčio meilėje nėra.
Spalvingu laiku išriedėjęs gyvenimas su inkrustuotu kaštonu lengvai sugrįžta, šyla ir šąla po nuogomis šakomis virš visko. 


pirmadienis, gruodžio 07, 2015

H. is above us.



elektros laidas kerta mėnulį. 

birželio čiobreliai primena adatas gerklėje.

taurėje geltonas likeris keliauja savu ir nieko vertu siužetu.

trečiam aukšte juodos, oda aptrauktos durys slepia senelį. 
pilką nuo senatvės, nuo skulptūros, kurią visą gyvenimą kūrė. 
dabar jis nežino dienų. jam visuomet pirmadienis. balandžiai šalia jo lango įtartinai slepia peteliškės simbolį. 
namuose pilka. ir sena.
taip sena, kad atneša kvapą iš nebūto laiko.

tai ne tikslas, kurį pasiekus turi liautis.
judėjimui reikia erdvės, todėl laidai ir kerta mėnulius, ir žmonės karts nuo karto slepiasi kitų, gyvenančių per tūkstantį aukštybių, akyse. 

taškas po taško.
pasiekiamas akių dugnas ir maginis poveikis. jis žino, kad ateitis keliauja atgal.



antradienis, rugsėjo 15, 2015

Kodėl?


Už lango - rytas, persekiojamas ūkanos. Tai rytą slėgė, todėl jis tapo stiklu ir skilo ; į orą kilo mažos ir skaudžios sudužusio ryto atraižos, o tai mane badė. Užmigau.


trečiadienis, liepos 08, 2015

pasiilgsi -




kai dangus neatranda savo ribų, o aš nebesieju savęs su savim

prasidėjus magijai didžiausia magija yra ją išsaugoti ir užsidegti ja kaskart kaskart, raginti save skausmu, kad tik nebeužsnūstum, intuityviai susijungti ir nepasileisti. pirštai, persmelkti regėjimo, kauleliais narstomi, kuriamos šimtai akelių, nes noris tik jausmu matyt, kai dobile jau amžius kreša kutenantis kraujas, toks, kuris veda palikti realybę, raizgosi kojom ir pats geba siurbti romantiką. tik imk ir suvalgyk tą rudeninėje vasaroje žydintį tvėrinį, kad tęstųsi sunki nežinia. dobilienai pakanka suptis plaukuos, trimituojantiems angelams tūnoti pakibus vis tame pačiame gretimam balkone, o man jau tavęs neužteks -  įsrišai, suvyniojai lyg bijantį siaubo vaiką į savąją būseną, o mes tik viršum grindinio kabome, akimis sekam praeivius, svyruojančius, besipildančius skrendančiais lapais, jų budrumu, gaivumu; arba nesekam nieko, tik kenčiam ir tūnom, kumščiais braukome įspūdžius, kurių nebuvo, buvo, bus, nebus.