sekmadienis, vasario 04, 2018

Sea, mon amour



Žmogus atsisukęs į mišką, esantį prieš jūrą, bet jo šešėlis, nutolęs įprastu atstumu, bando surasti gėlę vandenyje. Šešėlis prieštarauja.
Stovėdamas į jūrą nugara jis priima viziją. Žmogus leidžia save pažinti kiekvienos upės pabaigai. Tada begalybė sustoja. Burtai tvyro aplink. Šešėlis kuriam laikui pakeičia koordinates. 

Planas stambus, nežinoma akis fiksuoja likusiojo be šešėlio portretą. Žmogus judesiai prilygsta La Jetée. Prisukamo laikrodžio žvilgsnis dabar nutolo nuo medžių. Jis rado moterį. Smėlynuose. 
- Jūra neturi laiko, - pagaliau susimąstė. 
Ta moteris, kasanti smėlį, buvo perregima. Čia fiksuojanti akis baigė savo darbą. 

Žmogus pradėjo eiti krantu tolyn. Dabar jo žingsniai, galvos kryptelėjimai nebebuvo paskirų fotografijų sekos judėjimas. Jis ėjo, o prisiminimai skaidriai tarpo dabartyje. Jūros palydoje jie nebekūrė vaizdų mintyse, o atmintis atsižadėjo emocijų. 
Ėjimą krantu giliai po vandeniu sekė gėlė. Norėdama pribaigti žmogaus manymą, jog jis švarus dviese tik su savo sąmone, visu tuo, ką suteikia atsineštas upės srauto besimainantis karštis ir šaltis, gėlė išplaukė į krantą už kelių kilometrų. Tai ji viską valdė, žmogus po kurio laiko ją ras. 

Pasiėmė. Pagalvojo, kad keista. Jis tiesiog mėgavosi tokiais nenumatytais atvejais. 
- Jūra neturi ir laisvės, - susimąstė ir nusistebėjo meteorito žiežirba savo paties galvoje. Liko nesusipratęs.

La fin – prisilietimas prie jūros gelmės tada grąžino žmogui šešėlį, nors jis nebuvo pastebėjęs jųdviejų kurio laiko atskirties. 

penktadienis, sausio 13, 2017

negacija, tepama ignacija






negaliu neiti linija.
veiksmas ir dialogas.



ji rašė laiškus, ant kurių gulėjo ir kuriais vaikščiojo, tepė juos ignacija, atktyvino liūdesio mechanizmo taškus laiškų paklodėje. bandė suteikti kontūrą tam, kas savaime jo neturi. grynas neakivaizdžios gyvenimo patirties momentas yra vandenyje, o akys jokiame taške, rūke.

ji klajoja likimo vienoje vietoje būdu, klajoja po nesibaigiantį nevykimą. realaus ir nerealaus neatskiriamumas - lyrizmas kaip kitas realizmas. žodžius sumaišius su tyla kampuose į didį nieką galima nuplaukti.





sekmadienis, rugsėjo 18, 2016

traškančiai byrantis lapas



sezoniško kintamumo šauksmas taip lėtai stingsta



labai lėtai 

vietovės, kurias kvėpuoju, ir
penkios minutės vėjui pasidavusios rankos monologo

paverčia balsus snaudžiančiais miškais

dienos tik rūkas ir vijokliai







trečiadienis, kovo 02, 2016

Pojūčių briaunos / laiko konspektas




Neapnuogintos ambicijos mus paverčia gėlių puokštėmis, 
Ežerai, susitelkiantys prie akių, atgaivina kvapus,
Balsai lieka užmaršies mazguose. 

Priešais trys kibirai žodžių, prilietus vieną iš jų, rankos pakvimpa dobilais, 
Tai vienas iš trijų buvimų, kuris prasidėdavo kava. 
Mazgų siūlai įplyšta, tačiau vos girdimas tu nebepavirs kulminacija.
Vėl suveržiu juos.

Nugaromis atsisukusiuose trykšta žvilgsniai be mūsų žinios, 
Delnas ant peties tvirtina, kad pokyčio meilėje nėra.
Spalvingu laiku išriedėjęs gyvenimas su inkrustuotu kaštonu lengvai sugrįžta, šyla ir šąla po nuogomis šakomis virš visko. 


pirmadienis, gruodžio 07, 2015

H. is above us.



elektros laidas kerta mėnulį. 

birželio čiobreliai primena adatas gerklėje.

taurėje geltonas likeris keliauja savu ir nieko vertu siužetu.

trečiam aukšte juodos, oda aptrauktos durys slepia senelį. 
pilką nuo senatvės, nuo skulptūros, kurią visą gyvenimą kūrė. 
dabar jis nežino dienų. jam visuomet pirmadienis. balandžiai šalia jo lango įtartinai slepia peteliškės simbolį. 
namuose pilka. ir sena.
taip sena, kad atneša kvapą iš nebūto laiko.

tai ne tikslas, kurį pasiekus turi liautis.
judėjimui reikia erdvės, todėl laidai ir kerta mėnulius, ir žmonės karts nuo karto slepiasi kitų, gyvenančių per tūkstantį aukštybių, akyse. 

taškas po taško.
pasiekiamas akių dugnas ir maginis poveikis. jis žino, kad ateitis keliauja atgal.



antradienis, rugsėjo 15, 2015

Kodėl?


Už lango - rytas, persekiojamas ūkanos. Tai rytą slėgė, todėl jis tapo stiklu ir skilo ; į orą kilo mažos ir skaudžios sudužusio ryto atraižos, o tai mane badė. Užmigau.