atėjau, baltu veidu,
tikėdamasi, kad ji nusišypsos, ilgai žiūrėjau.
o akys, josios, buvo nukreiptos tiesiog žemyn. ir neištirto liūdesio pilnos.
tada paklausiau, gal kartais jai reikia naujų batų (kas mano galvoj, su didele prasme klausiau)
toji tik užtrenkė lėtai balkono duris. nieko neatsakius. ir nusinešė seniuosius kartu su savimi. cigaretė rankoje.
ir taip maždaug kas dešimt minučių,
atlekiantys iki mano ausų--žingsniai,
svyravimas.
nuo vienos, ant kitos. kojos.
slankiojamos žaliuzės ir kulminacinis,
garsus durų atidarymas.
pokšt..
11913, niekur
0 :}:
Rašyti komentarą