pirmadienis, vasario 24, 2014

VIRPANČIOS ŽIEMOS ŠAKOS



mėgstu prisiminimus, kuriuos mintimis pasiekus mažuoju rankos piršteliu, trumpam sustoju. nebežinau, kas vyko toliau, tik jaučiu, jog toje nežinioje aš užaugau. kai mažas žmogus sušąla kojas, jis skubiai įlekia į šilumą, tuojau pat ramiai sėdasi ant fotelio, kuris seniai seniai stovėjo dar visai kitokios išvaizdos buto kampe. apiplyšęs, bet mielas, palei jį besimėtančios raudonos spalvos kojinės tik suteikia malonumą susipažinti su spalvomis, tuo labiau tiesiog užsidėti tūkstantį kojinių ant vienos kojos. o tada viskas labai staigiai dingsta. išskridęs jausmas nebegrįžo iki dabar. tikriausiai tai buvo itin svaiginanti kelionė, nes širdis trumpam nustojo veikti. svaigina nežinia, su kokiais pasaulių monstrais teko susidurti. kai viskas nurimsta, tas mažas žmogus pabunda daug didesnis. ar išmintingesnis dar nežinia. tolesnis kelias lyg virpančios iš šalčio šakos. įdomu, ir kas gi tuomet apsigyveno tame mažame žmoguje, be pulsuojančio kraujo.