pirmadienis, sausio 26, 2015

BROTHER OF SLEEP.


- Vardas?
- Tai kliūtis tiesiame kelyje.
- Vardas?
- Provokuoja smegenis tokiu siaubingu būdu..
- Na, vardas buvo duotas kaip skydas.
- Vardas vardų pasaulyje.
- Kaip pavadintum šitą bevardį minčių srautą, vietoj to,kad mėgintum patekti į nepastebimą sielą?
- Vardas yra - tai ne aš, kuris miega.
- Varde, kuris davei man vardą, kardą, prašau, nelaužyk savo paskutinių akinių.
- Miegot ramiai be jų?
- Varde iš kalendoriaus - tai aš.
- Gana apie sielą. Tai kažkas apie pirmąjį vardą.
- Ir tai lyg besislepianti mergaitė.
- Vardai pavadinimų. Tai tvyro visur.
- Tu nelaimėsi.
- Tiesiog užmik. Ir nekvėpuok taip garsiai.
- Vardas?


Isabelle Weingarten by Serge Lutens

penktadienis, sausio 23, 2015

KURI VERČIA MANE SUSINAIKINT.



" Mano iškankintose ausyse nepaliaudamas aidi plevenantis ir virpantis košmaras bei silpnas, lyg kokio milžiniško skaliko lojimas. Tai ne sapnas, bijau, jog tai net ne beprotybė, nes jau pernelyg daug yra nutikę, kad išliktų tokių paguodžiančių abejonių. "

howard philips lovecraft "skalikas"





antradienis, sausio 20, 2015

JUODASIS VUALIS.


Mane apžavėjo amžino sielvarto įkalinimas, pasipriešinimas gyvybei, kuri nebijo dengti savo akių nuo slaptų sielos kertelių, dualistinio santykio su pasauliu, suprantamo nesusikalbėjimo su Didybe-Begalybe.
Tik ta baimė, kuri savais pirštais praplečia du žmogaus žiburius, dar paberia pipirų, kad akys sudrėktų rūsčiai, tik ji ir kyla iš apmaudo, kurio bijai. Baimė bijojimo formoje. Nors tūkstantį kartų buvai įsitikinęs, kad sielvartas turi būti sutryptas, verčiau apvilk jį šydu su paslaptimi, kuri gali būti paneigta.
Galbūt tik ji ir jautė, tik ji, savo mirties užmerktomis akimis dar privalėjo atsimerkti, lyg prieš išeinant į Niekur būtų įspausta į kampą patirti tikrąjį ryšį su Paslaptim. Bet tu to nenori, akimirką leidi, vėliau gal suvoki, jog tai per didelė paslauga. 
Juodasis Vualis... Išryškino švelniąją prigimtį, kietai sučiauptas lūpas, bet vis tik noriai pražystančias liūdnu jų kilstelėjimu. Dėl saldžių merginos žodžių, dėl nesuprantamo vaikino būgštavimo.
Juodasis Vualis, dėl kurio laimingos turinčios būti jungtuvių akimirkos tampa lygios gedulingoms apeigoms, dėl kurio ir varpas stingsta toj paslapties nežinioj.
Bet Juodasis Vualis - simbolis į tai, jog "visažinio nėra ir negali būti jokių paslapčių".
Nors ir mažas erdvės tarpeklis ten žydi, tarp žmogiško veido ir dengiančio šydo, tačiau jis tiek pat egzistuoja, kiek ir monstera mano mamos kambary. Nes viskas gali būti paneigta lengvu žmogaus iškvėpimu, kad ir prasmengančiu to tarpeklio begalybėje.

p.s
temperatūra 36,8

penktadienis, sausio 16, 2015

WITHIN THE FOREST.


Mergina, kuriai reikalingi pojūčiai, palieka krantą.

Mergina, kuriai reikalingos mintys, rymo bet kur.

Mergina, kuriai skausmą ir nerimą teikia tiek neįmanoma, tiek ir įmanoma, yra abejinga.

Mergina, kuriai ne rašalas, o kraujas galvoj, renkasi Valpurgijos naktį.

O tu – žymė žemėj,

išlieki ilgiau nei gedėjime.


 Zdzislaw Beksinski

trečiadienis, sausio 14, 2015

VAKARIENĖ KELYJE.



tik pasakyk tai garsiai ir pats nebetikėsi, 

viskas apsivers

ir suklaidins.

tada atsiprašyk tylos, puikiai tave pažįstančios.

vienintelės, dar noriai būnančios šalia.

dėkok tik tylai, kuri išdygus naujai kūno daliai vis sugeba įžiebti signalus -

kaip elgtis, kiek kentėti ir kiek džiaugtis.


Nostalghia - Andrei Tarkovsky - 1983

pirmadienis, sausio 12, 2015

VAIKAI DILGĖLIŲ LAUKUOS.

Anne W. Brigman - The Kiss - 1912

pasaka, pasibaigusi gyvenimu.
ir kitas gyvenimas, 
prasidėjęs Gyvenimu ;

prižadu, bandysiu išlaikyti, suspausti delne Tavęs niežėjimą.

"Kartoju : man labiau patinka eiti per tamsą ir manyti, kad einu šviesoje" - Bretonas ir Nadža, Nadža Bretone, Bretonas Nadžoje (vilties pradžia)

Lyg nuogi vaikai, trypiantys dilgėlių laukus, Notei mėgaujantis, o Dagrui vejant. Ir graužia, ėda-
ir skausmas, gėla.
dilginantis jausmas dažniausiai netikėtas, net ir tada, kai tavo intencija nėra padangės, o menki žemiški reikalai ;

Peter Nicolai Arbo - Natten - 1887

Užsimerkiau ir pamačiau atsimerkiančias akis. Tyli akimirka, kreipiuosi, kas tai-ar juoda,ar pilka?

p.s

žmogus, kuris nepaisant įprastinės pokalbio sekos pradeda pasakoti istorijas, kurios prasideda net sintaksiškai netvarkingai, moko mane neklausinėti. tiesiog imk ir atsirink, juk žiūri ne taip. Šiandieną gal jau esu bent truputį išmokusi sugyventi jukinį, todėl pasimėgavau viena istorija :

I, gyvenanti antrame aukšte pasikviečia D, iš pirmojo. Einam, ką parodysiu. Prie kartu ir atskirai viengungiškos šeimos pašto dėžutės kabojo maišas su žuvimis. Tu paskambink ir pasakyk jiems, gal nepastebėjo. Ne, čia tavo problema,kad tai susekei akimis. Vieni už kitus panikuoja. Geras pokštas, iš senatvės mažas žmogau, jau iš penktojo aukšto. 

Madrugada - Step into this room and dance for me


sekmadienis, sausio 11, 2015

BIG COMFY CHAIR

"Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems. " - 
iš Natūralios mirties savotiško grožio.

Regis, kad tai nėra priekaištas.
Ir, regis, kad tai tik draperijų slinkimas į kraštus, norint parodyti, jog scenoje pakanka tuštumos ir užtenka tik minties, jog ant pakilos gali užbėgti pats. Laimingas momentas, kai išdrįsti prikelti save iš numirusiųjų stebėtojų lygos ir tapti gyvenimo judesiu.
Maloni betvarkė, kuri dar plius turi jėgų būti sisteminama. 

Dabar palieku save praeities įspūdžio tapsmui. Į ką nors.

Malcolm T. Liepke - Big Comfy Chair

šeštadienis, sausio 10, 2015

SLĖPYNIŲ ATOMAI



Minutę ir ilgą sekundę
nesustabdžiau kraujavimo. -
Laimės kraujo, tirštai tekančio pirštais ramybės lytėjimui. Tu-aš.

norėčiau perkelti vidaus slėpynių atomus į tavo trobelę, kad pajusčiau, ką reiškia, kiek tai malonu. -
Ragauti ašaras po kraujo apsiaustu. Tikroji emocija.

Gal noras nėra Tai, kas galėtų apibrėžti žodį užtenka.

Mano ruduo tavo žiemoje, 
lauko šaltyje, 
vandens drėgmėje,
akies skliautuose,
pasiutusios užgaidos kumščiuose.

Mano žydėjimas jėgos ekstazėje,
Silpnumo kova ir bejėgis pralaimėjimas. Abiems pusėms.

tau patinka mano kvėpavimas, nes kvėpuoju tave. -
Pasitenkinimas.


Ir staiga - paralyžius, staiga viso to nė nebereikia,
staigus ir smaigus erdvės vakuumas,
ribojantis ir nuolatos pildantis vienatvėje sukurtas iliuzijas.