antradienis, sausio 20, 2015

JUODASIS VUALIS.


Mane apžavėjo amžino sielvarto įkalinimas, pasipriešinimas gyvybei, kuri nebijo dengti savo akių nuo slaptų sielos kertelių, dualistinio santykio su pasauliu, suprantamo nesusikalbėjimo su Didybe-Begalybe.
Tik ta baimė, kuri savais pirštais praplečia du žmogaus žiburius, dar paberia pipirų, kad akys sudrėktų rūsčiai, tik ji ir kyla iš apmaudo, kurio bijai. Baimė bijojimo formoje. Nors tūkstantį kartų buvai įsitikinęs, kad sielvartas turi būti sutryptas, verčiau apvilk jį šydu su paslaptimi, kuri gali būti paneigta.
Galbūt tik ji ir jautė, tik ji, savo mirties užmerktomis akimis dar privalėjo atsimerkti, lyg prieš išeinant į Niekur būtų įspausta į kampą patirti tikrąjį ryšį su Paslaptim. Bet tu to nenori, akimirką leidi, vėliau gal suvoki, jog tai per didelė paslauga. 
Juodasis Vualis... Išryškino švelniąją prigimtį, kietai sučiauptas lūpas, bet vis tik noriai pražystančias liūdnu jų kilstelėjimu. Dėl saldžių merginos žodžių, dėl nesuprantamo vaikino būgštavimo.
Juodasis Vualis, dėl kurio laimingos turinčios būti jungtuvių akimirkos tampa lygios gedulingoms apeigoms, dėl kurio ir varpas stingsta toj paslapties nežinioj.
Bet Juodasis Vualis - simbolis į tai, jog "visažinio nėra ir negali būti jokių paslapčių".
Nors ir mažas erdvės tarpeklis ten žydi, tarp žmogiško veido ir dengiančio šydo, tačiau jis tiek pat egzistuoja, kiek ir monstera mano mamos kambary. Nes viskas gali būti paneigta lengvu žmogaus iškvėpimu, kad ir prasmengančiu to tarpeklio begalybėje.

p.s
temperatūra 36,8