antradienis, vasario 24, 2015

IR MANYJE, IR ANAPUS + VIENAS PASAULIS.




Patyliukais.
Įminti.
Šis svarbus žodis fiksuoja nelengvą procesą. Begalybę, kartu ribotumą.
Kaip ir naktis, žinoma. Tą daro ir Ji.
Gera rasti. Gera, kai tiesiog taip yra. Nes prarasdamas atrandi.
Saldžiai duslus balsas- savo duslumu užgaunantis mano viduje esančias žemąsias stygas- ir ribų ieškojimo, geismų, stipresnių už laimę, tam tikro laikotarpio meilės ir galiausiai-daugiau nei vandens-mišinys mane atvedė iki dar vieno prisiminimo apie Senąją. 
Ji taip ir neužuodė vėjo nuo vandenyno, mažo mažyčio, kvapo. Tikiuosi, jog vaizduotėj tas reginys žydėjo žalsvom samanų spalvom, nė vienos užsimerkusios jūros akies tau nereikėjo regėti. Ir galbūt tu matei senąjį, su sava minia ir tais, sakykim, kerais žaidžiantį mėginimą gelbėti. Vaizdinys prieš paskutinį atodūsį, būtų žavinga. Ir tik tada į laiškais išklotą žemės patalą.
Būtent, žemės nepatirtos.
Visgi, bandau gelbėtis trumpom savo svajonių ekstazėm. Dar kai viskas taip aštriai alsuoja, kai įspūdis geležinėm pastangom tavy stuksena, kažkas rytas po ryto keliasi kartu su tavim ir manim.
Skardis. Viršum penki debesys. Mažiausias, smulkiausias aukščiausiai. Kairėj žemės stiebas, pralenkiantis žmogaus, kuris palei kraštą, ūgį. Aš iš toli regiu tą vaizdą, kaip miniatiūrą, iš realybės perkeltą ant storo popieriaus lapo, tada dalijamą. Papuola visiems. Žmogus jau krinta -
nebelieka.
Aš nieko nedariau, atgniaužiau kumštį ir paleidau.
Išsivaliau.