sekmadienis, kovo 22, 2015

Lakštingala su spygliu krūtinėje.


rafael minkkinen

Galėjom peržengti gyvenimą keliais plačiais mostais,
bet mes sėdėjom.
Kartais kilstelėdavom pažvelgti pro langą į užtemusią saulę.
Kol šviesa mėgino įskaudinti akis, už šio gyvenimo virė save kuriantis scenarijus, 
staigus kompozicijų pokytis,
vienišas nudžiūvęs ąžuolas,
eden baras diktavo savas galimybes iškeisti sielas į žaidimus.

Jau kiek vėliau ant kalno įsikūrusi šalčio ir drebulio būstinė
priėmė tris vienišėjančius žmones
į savo nuolydžio, po žiemos atlyžtančios žemės glėbį,
kuris tiek pat rimtai manęs klausė, ar meilė skani, tiek pat
kiek tu klausei jo arba kiek klausė bažnyčios savo vietinio vėjo.

Pats sakralumas tapo lengvu nerimu.
Pažįstama nepažįstamoji mėgino jo atsikratyti,
klausiausi.
Kai nerimas randa tinkamą laiką įsikibti į orą, 
jau nebesiurbia blaivumo lašų, 
kai palieka stiprybės kalkes, 
tampa suviliotas atkiutusio pavasario,
jis pats išeina.
Todėl tylėjau.

Greitai kinas įsiplieskė iki gyvenimo,
ribas sukeisdamas vietomis.
Galėjom dalyvauti ir čia, ir ten, 
kurti nematomumo galias, skaidrumo,
kurį dulksna, rūku padengdavo pati mintis, žinia.

Visa tai 
lakštingalos širdies nukritimas į kojas,
nes spyglys, pataikęs tiesiai į kabliuku prilaikomą širdį, ją dislokavo.
Kraujosrūva siūbavo kaip įtampa,
spyglys įsmigo ir 
lakštingalos noru bus laikomas vietoj širdies.



pirmadienis, kovo 16, 2015

Nematomos šakos darkosi žeme. Ir dievai tėra prisiminimai.


Istorija visai šalia akmenėto tako.

Kas yra mano lūžio ir pradžios taškas? Visada norėčiau atsakyti - tu. Ta pati jėga, brandinanti troškulį, daiginanti kvietį nederlingoje žemėje, kaip bet kuriuo metu ateinanti naktis ir užsklendžianti žaižaruojantį žiedą. Tu pasirodai ta pačia galia skirtinguose pavidaluose, todėl sugebi stebinti.

O užmaršties marška tokia panaši į bangą, kuri atsimuša į stiprų akmenį ir jį tiesiog visam laikui paskandina dugne. Vis nardau sapnuose, koja ar trapiai rankų pirštais priliečiu tą laiko klijais ir vandens drėgme prisirpusį akmeninį tvarinį. Girdėjau klavišuose skambančius žodžius, jog Dievas vandeny. Ar jis tėra prisiminimas? Gal, bet tai ne tu. Tie liūdesio pritvinkę akių vokai neleidžia nė minutei užsimerkti. Nenorėdama dugno pripildyti akmenimis, laukiu neįmanomo. Nuovoka nenumalšinama, todėl tegul tik dievai ir pasilieka ten. Kažkur. Kur vėsu ir drėgna. Didelė teisybė, kad klystu aš, o ne pasaulis ir ne tu.

Drausmės diegimas erozijai. 



trečiadienis, kovo 11, 2015

(I walked into the street to see myself looking back at me)



fellini's  8½

Yra viena vieta, iš kurios matyti žmogaus bruzdėjimo horizontas, 
yra viena diena, kada horizontas lyg upė pilna akmenų, pilna medžių šakų, kurios traška ir pūva.
Toje dienoje yra kvapas, spaudžiantis nosį ir primenantis rūbą, prisirpusį kitų kvapų:
mano, tikrojo tavo, rūkalų, tėvų vaišių ir brolio naivumo.
Tą horizontą gilina, skaidrina, drumsčia taurė, aukščiau už visus, mininti dieną jautrumo, akimirksnių graudumo ir šypsenos žinios, jog mes išgalvojame vienas kitą.
Dabar malonu ir gaivu : 
Toly giria, nuo jos pusės vėjas ir saulė neblaiviai kutena ir širsta išlydėdama kvapą dienos, kur upė tekėjus tekės, tik be taurės viršiau, o vis tomis pačiomis laisvės negandomis.
O jeigu aš pamilusi pradingčiau?
Tau nebūtų skaudu. O visgi gal?

sekmadienis, kovo 08, 2015

NO FEELING IS FINAL.


Ar lūkuriuoti dar ten, prie ežero, kur bangos milžiniškos,
Prisėsti, alkūnes atremti, atmesti, vėliau jau lengvai nukristi ir ieškoti
Dangaus pilnatvės, kuri sutelkta Mėnuly.
Pasitikti ankstaus ryto arba vėlyvos nakties pribuvėją, turinčią jėgą gimti užgimti
Ir vis pavargti.




Minties knibžtelėjimą pajaučiau iškart po, vadinkim, 
pradžios. 
Minties apie kompensaciją. 
Vėl padėtyje be išeities.
Malonu, bet tai beprasmiška ir
Jeigu tai saldžiais žodžiais pinamas dar vienas uroboriškas vainikas, 

Grįžtu į pradžią.
Sintezės beieškanti siela.



ketvirtadienis, kovo 05, 2015

Laiškas mirusiam draugui. V. Mačernis

" Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.

<..>

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau. "



Man tai atstoja tylą, kurią jautei per visą laiką. Esu užtikrina-jautei. Tai ir yra tos mintys, vis trynęsi manoj galvoj. Bet vynas pažadėtas, savoj tuštybės erdvėje, turbūt, taip pat turės atrasti laiką.

trečiadienis, kovo 04, 2015

BROOM.


Vieniems žvaigždės krenta po langais ir į langus,
kitiems kapsulės mėlyno rašalo ir kiaušiniai.


richard brautigan


sekmadienis, kovo 01, 2015

10 PASTABŲ.



1. Pakartotinai nustelbta rašymo galios. Būtų tikrai nuostabu nuo Mėnulio krašto stebėti Žemėje įsižiebiantį meilės spinduliavimą.
2. Žmogus tiki tuo, kas neegzistuoja. Visai kaip aš tikiu mumis.
3. (Norėčiau būti nepriklausomas nuo pasaulio veidų.) 27-28 vasario naktis, vėlyva naktis, žemas balsas, sapnuose vėl išnyra garsai, nežinomos sąmonės mintys. 
4. Dėl tavo ir mano romanų sąsajų supratau, kaip aš vabalėju.
5. Nebijokit, mes jus tikrai atskirsim. Tiksliau, MES JUS STEBĖSIM, o jūs tai žinosit. Žmonės nelygūs žmonėms.
6. "(Vienintelis būdas įveikti liūdesį - jį suvartoti)"
7. "O kas, jeigu"
8. Mane vis dar išmuša karštis ir jaučiuosi sutrikus, kai laukiu ir sulaukiu))
9. Prisiminsiu, nes tikėsiu (grįšiu į numeris 2)
10. Jeigu ir mums spalvotų rankas, nebūtų daugelio nesusipratimų. Na, iš pradžių - taip. Įdomu, kokiu atspalviu lydimi gyventume (arba tiesiog būtume).