trečiadienis, kovo 11, 2015

(I walked into the street to see myself looking back at me)



fellini's  8½

Yra viena vieta, iš kurios matyti žmogaus bruzdėjimo horizontas, 
yra viena diena, kada horizontas lyg upė pilna akmenų, pilna medžių šakų, kurios traška ir pūva.
Toje dienoje yra kvapas, spaudžiantis nosį ir primenantis rūbą, prisirpusį kitų kvapų:
mano, tikrojo tavo, rūkalų, tėvų vaišių ir brolio naivumo.
Tą horizontą gilina, skaidrina, drumsčia taurė, aukščiau už visus, mininti dieną jautrumo, akimirksnių graudumo ir šypsenos žinios, jog mes išgalvojame vienas kitą.
Dabar malonu ir gaivu : 
Toly giria, nuo jos pusės vėjas ir saulė neblaiviai kutena ir širsta išlydėdama kvapą dienos, kur upė tekėjus tekės, tik be taurės viršiau, o vis tomis pačiomis laisvės negandomis.
O jeigu aš pamilusi pradingčiau?
Tau nebūtų skaudu. O visgi gal?