sekmadienis, kovo 22, 2015

Lakštingala su spygliu krūtinėje.


rafael minkkinen

Galėjom peržengti gyvenimą keliais plačiais mostais,
bet mes sėdėjom.
Kartais kilstelėdavom pažvelgti pro langą į užtemusią saulę.
Kol šviesa mėgino įskaudinti akis, už šio gyvenimo virė save kuriantis scenarijus, 
staigus kompozicijų pokytis,
vienišas nudžiūvęs ąžuolas,
eden baras diktavo savas galimybes iškeisti sielas į žaidimus.

Jau kiek vėliau ant kalno įsikūrusi šalčio ir drebulio būstinė
priėmė tris vienišėjančius žmones
į savo nuolydžio, po žiemos atlyžtančios žemės glėbį,
kuris tiek pat rimtai manęs klausė, ar meilė skani, tiek pat
kiek tu klausei jo arba kiek klausė bažnyčios savo vietinio vėjo.

Pats sakralumas tapo lengvu nerimu.
Pažįstama nepažįstamoji mėgino jo atsikratyti,
klausiausi.
Kai nerimas randa tinkamą laiką įsikibti į orą, 
jau nebesiurbia blaivumo lašų, 
kai palieka stiprybės kalkes, 
tampa suviliotas atkiutusio pavasario,
jis pats išeina.
Todėl tylėjau.

Greitai kinas įsiplieskė iki gyvenimo,
ribas sukeisdamas vietomis.
Galėjom dalyvauti ir čia, ir ten, 
kurti nematomumo galias, skaidrumo,
kurį dulksna, rūku padengdavo pati mintis, žinia.

Visa tai 
lakštingalos širdies nukritimas į kojas,
nes spyglys, pataikęs tiesiai į kabliuku prilaikomą širdį, ją dislokavo.
Kraujosrūva siūbavo kaip įtampa,
spyglys įsmigo ir 
lakštingalos noru bus laikomas vietoj širdies.