pirmadienis, kovo 16, 2015

Nematomos šakos darkosi žeme. Ir dievai tėra prisiminimai.


Istorija visai šalia akmenėto tako.

Kas yra mano lūžio ir pradžios taškas? Visada norėčiau atsakyti - tu. Ta pati jėga, brandinanti troškulį, daiginanti kvietį nederlingoje žemėje, kaip bet kuriuo metu ateinanti naktis ir užsklendžianti žaižaruojantį žiedą. Tu pasirodai ta pačia galia skirtinguose pavidaluose, todėl sugebi stebinti.

O užmaršties marška tokia panaši į bangą, kuri atsimuša į stiprų akmenį ir jį tiesiog visam laikui paskandina dugne. Vis nardau sapnuose, koja ar trapiai rankų pirštais priliečiu tą laiko klijais ir vandens drėgme prisirpusį akmeninį tvarinį. Girdėjau klavišuose skambančius žodžius, jog Dievas vandeny. Ar jis tėra prisiminimas? Gal, bet tai ne tu. Tie liūdesio pritvinkę akių vokai neleidžia nė minutei užsimerkti. Nenorėdama dugno pripildyti akmenimis, laukiu neįmanomo. Nuovoka nenumalšinama, todėl tegul tik dievai ir pasilieka ten. Kažkur. Kur vėsu ir drėgna. Didelė teisybė, kad klystu aš, o ne pasaulis ir ne tu.

Drausmės diegimas erozijai.