pirmadienis, balandžio 20, 2015

Pilve, mintyse, kraujyje.


Emmet Gowin


Susimildamas
Susimaudamas, juk

Patiko kvapai, kurie žmoguje bręsta rytui išaušus. Bet kaipgi? Juk tai jau numirusios dienos ir jos pėdsakų dvelksmas. Užuosti kvapą šalia, traukti kūną artyn yra tas pats, kas artėti į mirtį, beformę, anos dienos įspūdžiais, liūdesiais ir laimėm išmegztą. Kažkas nakty vietas pakeičia, kaip veidas persimaino, nykią mintį išmainant į džiugesį keliančią, pabundi ir supranti, jog jau viskas. Rytą pradedi įremdamas galvą į Niekio sieną, į krūvą pelenų ir laikinumo tiesą. Regi pavasarį, kuris dar žiemai paruoštų medžių nepakeitė, net buvusio rudens kybojimas šakose ir jų raukšlėtuose lapuose neleidžia įžengti didelei gaivai. Tyras laikas, kaip ryto Niekis, nesuprastas, bet bandantis ir bundantis. O žmonės, kurie virsta nemiga, apdovanoti išsigelbėjimu ir galimybe išgelbėti. Tik du kūnai, vos peršokantys kalnus ar duobes, vienas kitą į nugaras pučiantys šiauriniai vėjai.

Ir taip galvodama

Mergaitė pravėrė visus namuose egzistavusius langus,
persisverdama į kitą erdvės pusę kažko ieškojo,
o tada
prarijo balandį,
tai ryto šviesai jau prašantis patekt į naują dienos ratą.
Jis jos pilve kurksėjo,
mintyse
ir kraujyje. 


Senoji švelniai rėkė,
neapsikentusi balandžio kurkimu, 
kai jau pradėjo erzinti ir dienos visai kitam balandy,
išėjusi į pirmą pasitaikiusį plyną lauką,
šaukė katę,
vienatinį, dar laimės prošvaisčių nebijantį gyvį.


Mergaitė pasiklydo. 
O jai sapne vis sakė :
Kai pasiklysi, rasi laiptus. 
Ji jų nerado
ir su balandžiu kūne
išplaukė upe,
kur žuvys tamsoje pasikeičia į baltas.



Gelsvų gatvės žibintų apšviestam kampe besidaužantis varpas,
kartą tam gaudesy išskraidintas protas. 




trečiadienis, balandžio 08, 2015

Tąkart keturios sruogos juosė visą pasaulį.


emmet gowin 

Keturiais pirštais įsirėmiau į tavo odą,
Vieną palikau atsargoje,
Kad nutūptų drugys, 
Kad oda nepabūgtų svetimo prisilietimo,
Man kvepiančio ir šnarančio.
Vienu kumščiu tada tvirtai rėmeisi žemės,
Baimingai,
Kur tilpo išraiškos, nardančios ten pat žemai.
Ramiai žvelgiau į apačią,
Tas vienas jausmas pro šypseningą veidą ritosi tolyn,
Kliuvo už žolynų, 
Vis gęstančių ir kylančių ant tavo nugaros.
Maniau, jog peteliškei būtų miela suplasnoti
Kelis kartus per tavo odą,
Bet jos pradžia
Nulėmė tavo pabaigą.
Iš naujo kritome į žolę, 
Kur vėjai plaka tuos pačius triukšmingus fragmentus.
Tik negirdėti - 
Užbūrė slenkstis, ant kurio jauki hipnozė.

sekmadienis, balandžio 05, 2015

Amžinai tik žvaigždininkai gaudo paukščius.



(ieškau centrinės gatvės. Esu centrinėj gatvėj. nerandu centrinės gatvės)
Centrinė gatvė tąkart pasirodė esanti tu.
Tikrinant šias tris galimybes prisiminiau, jog
esame smėlis, 
kažkada platumose,
danguje, 
aukštam taške
paleistas iš užsklęsto paukščio sparno. 
Pavirtęs plunksna, 
palietęs žemę ir 
būsimą gatvę,
tave į ją įkūnijęs.
Po 100 sekundžių visa išplauks taip pat lengvai, kaip ir įplaukė.
Tada dvi būtys naktyje taps atskiromis, tokiom, kokios buvo prieš 100 sekundžių,
vos tik po smėlio išbarstymo;

Pasuks į rytus ir vakarus.
Viena taps jūra, kita upe. 
Visur ir visada egzistuos susitikimas.
Jūros ir upės,
centrinės gatvės ir tavęs. 
manęs, esančios, bet nerandančios.


Įdomu, kaip atrodytų jūra, mintims išplaukus valtimi,
praplaukus tuos pačius upės nerimus.
Užkrečianti simetrija.
Ir kas diena smėlio kryčio būsena.