pirmadienis, balandžio 20, 2015

Pilve, mintyse, kraujyje.


Emmet Gowin


Susimildamas
Susimaudamas, juk

Patiko kvapai, kurie žmoguje bręsta rytui išaušus. Bet kaipgi? Juk tai jau numirusios dienos ir jos pėdsakų dvelksmas. Užuosti kvapą šalia, traukti kūną artyn yra tas pats, kas artėti į mirtį, beformę, anos dienos įspūdžiais, liūdesiais ir laimėm išmegztą. Kažkas nakty vietas pakeičia, kaip veidas persimaino, nykią mintį išmainant į džiugesį keliančią, pabundi ir supranti, jog jau viskas. Rytą pradedi įremdamas galvą į Niekio sieną, į krūvą pelenų ir laikinumo tiesą. Regi pavasarį, kuris dar žiemai paruoštų medžių nepakeitė, net buvusio rudens kybojimas šakose ir jų raukšlėtuose lapuose neleidžia įžengti didelei gaivai. Tyras laikas, kaip ryto Niekis, nesuprastas, bet bandantis ir bundantis. O žmonės, kurie virsta nemiga, apdovanoti išsigelbėjimu ir galimybe išgelbėti. Tik du kūnai, vos peršokantys kalnus ar duobes, vienas kitą į nugaras pučiantys šiauriniai vėjai.

Ir taip galvodama

Mergaitė pravėrė visus namuose egzistavusius langus,
persisverdama į kitą erdvės pusę kažko ieškojo,
o tada
prarijo balandį,
tai ryto šviesai jau prašantis patekt į naują dienos ratą.
Jis jos pilve kurksėjo,
mintyse
ir kraujyje. 


Senoji švelniai rėkė,
neapsikentusi balandžio kurkimu, 
kai jau pradėjo erzinti ir dienos visai kitam balandy,
išėjusi į pirmą pasitaikiusį plyną lauką,
šaukė katę,
vienatinį, dar laimės prošvaisčių nebijantį gyvį.


Mergaitė pasiklydo. 
O jai sapne vis sakė :
Kai pasiklysi, rasi laiptus. 
Ji jų nerado
ir su balandžiu kūne
išplaukė upe,
kur žuvys tamsoje pasikeičia į baltas.



Gelsvų gatvės žibintų apšviestam kampe besidaužantis varpas,
kartą tam gaudesy išskraidintas protas.