trečiadienis, balandžio 08, 2015

Tąkart keturios sruogos juosė visą pasaulį.


emmet gowin 

Keturiais pirštais įsirėmiau į tavo odą,
Vieną palikau atsargoje,
Kad nutūptų drugys, 
Kad oda nepabūgtų svetimo prisilietimo,
Man kvepiančio ir šnarančio.
Vienu kumščiu tada tvirtai rėmeisi žemės,
Baimingai,
Kur tilpo išraiškos, nardančios ten pat žemai.
Ramiai žvelgiau į apačią,
Tas vienas jausmas pro šypseningą veidą ritosi tolyn,
Kliuvo už žolynų, 
Vis gęstančių ir kylančių ant tavo nugaros.
Maniau, jog peteliškei būtų miela suplasnoti
Kelis kartus per tavo odą,
Bet jos pradžia
Nulėmė tavo pabaigą.
Iš naujo kritome į žolę, 
Kur vėjai plaka tuos pačius triukšmingus fragmentus.
Tik negirdėti - 
Užbūrė slenkstis, ant kurio jauki hipnozė.