pirmadienis, gegužės 18, 2015

Kad ir kas benutiktų, nutiks bet kas.




(With a cry in the name, we began to heal)




Kilo iš kažin kurios laiko tėkmės, o to pakanka.

Galbūt einant gumbuotu keliu, kuris vis trypčiojamas du kartus dienoje.

Žengi žingsnius savęs lyg sėklos ar žieminio daigo pernešimui, kad rastum vietą.

Monumentas tavo vardu : sakeisi sugrįžęs į vaikystę, ten buvo naivu ir paprasta.

Tai ne lūkesčių lūžiai, mąsčiau, tik sukontempliuotų situacijos įspūdžių naikinimas šaltu, naujų žodžių lietumi. Iki kol šie ištirpsta odoje, paliesdami audinius. 

Rankos, nejaučiančios karščio, kaito. Kai tik atsidurdavo kitose.

Mintys mėgino įrodyti ištvermę, įveikti pusiausvyros testą, slinko nuo akių lig medžių viršūnių. Vis pirmyn ir atgal. 

Palikti kvapą ir dingti.

Keturi augaloti vazonai ir iš pažiūros nekaltos ten bręstančios būtybės, vos gavę žmogiškas kojas,
pasinaudotų šia galimybe ir pirmą pasitaikiusį tiesiog palepintų mirtimi.


Į jį vedė skirtingi takai, akys lyg ir buvo taškas. Vidurio-pradžios ar pabaigos. Nė nesvarbu. 
nes jose tų takų visuma. Sakyčiau, stipri. Tereikia tai žinoti, nes keliai kaip ir siūlai, vėjyje lengvi ir trapūs, dėl ko ir sukuria beveik amžiną siūlę.