ketvirtadienis, gegužės 28, 2015

Melai yra burtai.


Deginamų meilės laiškų dūmų spalvos stipriai kitokios. 
Ten telkiasi įvairių formų ašaros : (ne)kaltybės, gėdos ir laimės, nesusipratimų, nežinomybės, pasakų apie amžinybę, laikinumą, apie norą kartu kentėti arba nieko neveikti, gal kuo daugiau patirti, dienų dienas klausytis seno folko, gerti vyną ir voliotis vienas kito sparnuose. 

Tik laiškuose, 
kur mintys formuojamos aklos silpnybės ir dar 
neaiškaus melo, 
narkotiko - žmogaus. 

Visa tai liepsnoja. 
Kiek nedega, tiek negyvena. 

Taigi, ji stovėjo ant šlaito ir pamažėl virto jo nuošliauža, balta skraistė vis tamsėjo, o laiško liekanos byrėjo į plaukus, akis, skverbėsi ir į uždarus kumščius. Nė vienas rašytojas tąkart nestabdė jos kryčio, nebesirodė. Deganti mergina dėl jūsų fantazijų dar gyvens. Nebe šlaito viršūnėj, o vis arčiau žemės.