trečiadienis, liepos 08, 2015

pasiilgsi -




kai dangus neatranda savo ribų, o aš nebesieju savęs su savim

prasidėjus magijai didžiausia magija yra ją išsaugoti ir užsidegti ja kaskart kaskart, raginti save skausmu, kad tik nebeužsnūstum, intuityviai susijungti ir nepasileisti. pirštai, persmelkti regėjimo, kauleliais narstomi, kuriamos šimtai akelių, nes noris tik jausmu matyt, kai dobile jau amžius kreša kutenantis kraujas, toks, kuris veda palikti realybę, raizgosi kojom ir pats geba siurbti romantiką. tik imk ir suvalgyk tą rudeninėje vasaroje žydintį tvėrinį, kad tęstųsi sunki nežinia. dobilienai pakanka suptis plaukuos, trimituojantiems angelams tūnoti pakibus vis tame pačiame gretimam balkone, o man jau tavęs neužteks -  įsrišai, suvyniojai lyg bijantį siaubo vaiką į savąją būseną, o mes tik viršum grindinio kabome, akimis sekam praeivius, svyruojančius, besipildančius skrendančiais lapais, jų budrumu, gaivumu; arba nesekam nieko, tik kenčiam ir tūnom, kumščiais braukome įspūdžius, kurių nebuvo, buvo, bus, nebus.