sekmadienis, vasario 04, 2018

Sea, mon amour



Žmogus atsisukęs į mišką, esantį prieš jūrą, bet jo šešėlis, nutolęs įprastu atstumu, bando surasti gėlę vandenyje. Šešėlis prieštarauja.
Stovėdamas į jūrą nugara jis priima viziją. Žmogus leidžia save pažinti kiekvienos upės pabaigai. Tada begalybė sustoja. Burtai tvyro aplink. Šešėlis kuriam laikui pakeičia koordinates. 

Planas stambus, nežinoma akis fiksuoja likusiojo be šešėlio portretą. Žmogus judesiai prilygsta La Jetée. Prisukamo laikrodžio žvilgsnis dabar nutolo nuo medžių. Jis rado moterį. Smėlynuose. 
- Jūra neturi laiko, - pagaliau susimąstė. 
Ta moteris, kasanti smėlį, buvo perregima. Čia fiksuojanti akis baigė savo darbą. 

Žmogus pradėjo eiti krantu tolyn. Dabar jo žingsniai, galvos kryptelėjimai nebebuvo paskirų fotografijų sekos judėjimas. Jis ėjo, o prisiminimai skaidriai tarpo dabartyje. Jūros palydoje jie nebekūrė vaizdų mintyse, o atmintis atsižadėjo emocijų. 
Ėjimą krantu giliai po vandeniu sekė gėlė. Norėdama pribaigti žmogaus manymą, jog jis švarus dviese tik su savo sąmone, visu tuo, ką suteikia atsineštas upės srauto besimainantis karštis ir šaltis, gėlė išplaukė į krantą už kelių kilometrų. Tai ji viską valdė, žmogus po kurio laiko ją ras. 

Pasiėmė. Pagalvojo, kad keista. Jis tiesiog mėgavosi tokiais nenumatytais atvejais. 
- Jūra neturi ir laisvės, - susimąstė ir nusistebėjo meteorito žiežirba savo paties galvoje. Liko nesusipratęs.

La fin – prisilietimas prie jūros gelmės tada grąžino žmogui šešėlį, nors jis nebuvo pastebėjęs jųdviejų kurio laiko atskirties.